Džeromo Deilio ( Jerome Daly ) vardas vargu ar ką pasakys eiliniam žmogui. Tarp kitko, taip vadino žmogų, kuris paskelbė apie Jungtinių Amerikos Valstijų visos bankų sistemos nepajėgumą, paskelbęs, kad komerciniai bankai – skurdžios ir neveiksnios kontoros, neturinčios teisės ne tik išduoti kreditus, bet ir esančios veikiančių įmonių sąrašuose. Paprastas advokatas Deilis iš Minesotos lengvai būtų papildęs bepročių ir maištautojų gretas, savo elgesiu pamynusių Amerikos valstybės pagrindus, jeigu federalinis teismas vienareikšmiškai nebūtų patvirtinęs, kad nė vienas bankas šioje šalyje neturi teisės skolinti nuosavų pinigų, nes tokių gamtoje nėra.
Teismo tyrimas
1968-ųjų metų teismo procesas tarp teisininko Džeromo Deilio ir Pirmojo nacionalinio banko Prezidento Mongomerio Lourenso Morgano įvyko dėl gyvenamojo namo, kurį bankas išpirko tuo metu, kai Deilis nebegalėjo mokėti pagal hipotekos kreditą. Savo gynybą Deilis grindė teiginiu, kuris sakė, kad komerciniai bankai, kurie kreditiniuose santykiuose atstovauja vieną pusę, piliečiams išduoda paprastą orą, už tai reikalaudami grynųjų pinigų ar kitokio turto, turinčio realią vertę.Deilio atveju – užstatyto nekilnojamojo turto. Nors teiginys atrodė ir visai nevykęs, Deilis iš tiesų žinojo, ką kalba federalinio teisėjo akivaizdoje.
Pompastiškai banko atstovų pradėtas teismo procesas, kuriame buvo teisiamas eilinis bankrutavęs nevykėlis paskolos ėmėjas po kurio laiko virto visiška katastrofa bankui. Situacija teisme staigiai pasikeitė tada, kai Deilis uždavė klausimą apie tai, iš kur gi kredito įstaiga vis dėlto ima pinigus, kuriuos skolina kredito ėmėjams. Tada eilinį kartą banko klerkas, atstovaujantis prezidentą Morganą, papasakojo teismui istoriją apie piniginius indėlius, kurie visai suprantamai gali transformuotis į kreditus ir atgal. Savo ruožtu Deilis atkreipė teismo dėmesį į tai, kad JAV duotuoju laikotarpiu turi tik 3% grynųjų pinigų nuo viso jų kiekio, o taip pat ir būtinojo rezervavimo mechanizmui, kuris egzistuoja Jungtinėse Amerikos valstijose nuo Federalinės Rezervų Sistemos sukūrimo.
Banko atstovui teko sutikti su teiginiu, kad šis mechanizmas reikalauja, kad būtų paliktas iš piliečių surinktų pinigų būtinas likutis, kuris sudaro neliečiamas kiekvieno veikiančio šalyje komercinio banko atsargas. Šis likutis negali būti paleistas į apyvartą nei kokiomis aplinkybėmis. Iš čia sekė, kad bankas negali visiškai disponuoti tais pinigais, kuriuos jam patikėjo piliečiai su sąlyga, kad jie būtinai bus grąžinti, ir dar su procentais, priklausančiais nuo indėlio dydžio. Faktiškai bankas pripažino, kad neturi teisės skolinti pinigų, kuriuos gavo kaip indėlius, nes jei taip būtų, jie dirbtų nuostolingai, ir dar pažeisdami įstatymą dėl būtinojo rezervo.
Kad įvertintų šalių pateiktus teiginius, iš banko buvo pareikalauta visos to laiko, kai piliečiui Deiliui buvo išduotas hipotekos kreditas, dokumentacijos. Sąskaitų tikrinimas ir lyginimas akivaizdžiai parodė, kad bankas tikrai pažeidė visus įmanomus įstatymus, ant kredito ėmėjo sąskaitos užrašęs susigalvotą sumą. Pagal dokumentus paaiškėjo, kad banko rezervai visai nepakito, išdavus Deiliui paskolą. Tuo pačiu kreditas, išduotas namo pirkimui, tik padidino banko kapitalą. Taigi pinigai atkeliavo iš niekada neegzistavusių aktyvų, kurių reali vertė lygi nuliui ir nieko nereiškia, kaip tik užrašus buhalterinėse knygose.
Taigi teismas visas abejones išsprendė kredito ėmėjo naudai. Dar daugiau, šio proceso padariniai galėjo tapti kriminalinio persekiojimo pagrindu, sudariusio prielaidas abejoti tolimesniu visos JAV bankų sistemos egzistavimu.
Teismo sprendimas
Skandalingasis teismo sprendimas, kurį priėmė teisėjas Martinas Mahounis, išnagrinėjęs bylą, savo tekste turėjo tokius postulatus:
- Federaliniai rezervų ir komerciniai bankai kreditinius pinigus sukuria tik savo buhalterinėse knygose, ir vykdo monopolinę teisę didinti ar mažinti visą pinigų masę.
- Pinigų masė sukuriama darant įrašus bankų buhalterinėse knygose tuo metu, kai jie įsigyja JAV vertybinius popierius, valstybines obligacijas, išduoda hipotekų kreditus ir kreditus būtinosioms rekmėms. Faktiškai bankai pinigus sukuria iš nieko, todėl kad jokių vertybių brangiųjų metalų, turtinių kompleksų ar kitokių pinigų pavidalu jie neturi.
Piniginio vieneto išleidimo vertė Federalinei Rezervų sistemai lygi vieno atskiro banknoto išspausdinimo kainai ir sudaro mažiau negu vieną procentą nominalios jo vertės, kuri parašyta ant pinigo. Taigi vertė paskolos, kuri skirta nekilnojamajam turtui pirkti, ar kitkam, patiems bankams prilygsta rašalo ir popieriaus vertei, kurie sunaudojami tai paskolai apiforminti.
- Nuo 1913 metų ( JAV Federalinio Rezervo sukūrimo momentas ) iki pat šių dienų ( 1968 metai ) visi JAV bankai, tame tarpe ir pati FRS, yra privatūs. Nei auksu, nei sidabru, nei dar kuo nors JAV doleris nepadengtas nė viena milijonine procento dalimi.
- Federalinė Rezervų sistema ir komercinių bankų veikla, išduodant kreditus, yra neteisėta ir anormali. Kreditinių pinigų sukūrimas, išduodant piliečiams hipoteką, prieštarauja JAV Konstitucijos 10-ajo skyriaus 1-ajam punktui.
- Federalinių rezervinių bankų ir Pirmojo Nacionalinio banko veikla kertasi su Jungtinių Amerikos Valstijų politika ir Konstitucija ir yra neteisėtas pinigų masės ir kreditinių lėšų kūrimas. Ši veikla negali būti pateisinta jokiais įstatymais, kuriuos priėmė protingas sveiko proto ir aiškios atminties žmogus.
- Federalinė Rezervų sistema ir Šiaurės Amerikos nacionaliniai bankai vykdo monopolistinę teisę kurti ir išleisti į apyvartą kreditinius pinigus Amerikos gyventojų sąskaita, kurie negauna teisingo ekvivalento. Ši sistema naudojama grobikiškais tikslais, tikrųjų Jungtinių Valstijų nacionalinio turto kūrėjų – jos liaudies – šantažui ir išnaudojimui.
- Federalinė Rezervų sistema ir Nacionalinio Banko įstatymas prieštarauja Jungtinių Valstijų Konstitucijos dvasiai ir raidei. Bankų įstatymų leidėjai neteisėtai ir neginčijamai privačius asmenis apdovanoja vadovavimu kuriant nacionalinę valiutą, kas yra milžiniška ir nematyta gėda didžiajai Amerikos liaudžiai.
- Nevykusi ir be skrupulų rezervavimo sistema laiko Amerikos darbo liaudį pastoviai priklausomą, ir yra griaunanti piliečių teises ir laisves.
- Ši sistema meta įžūlų iššūkį teisėtai suformuotai Jungtinių valstijų vyriausybei.
- Federalinės Rezervų sistemos ir nacionalinės bankų sistemos apgavikiški veiksmai kurstė JAV Konstitucijos, kurią priėmė Šiaurės Amerikos liaudis, nepagarbą.
- Jokios socialinės-ekonominės teisės negali būti gaunamos apgaulės būdu, nors tai būtų bankai ir bankininkai.
Parengė
Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Akto Signataras
Kęstutis Grinius
