Veidrodėli, veidrodėli pasakyk – kada gi baigsis krizė? Šiame įraše pabandysiu pateikti savo požiūrį. Bet pirmiausia…
ŠIS STRAIPSNIS NĖRA RAGINIMAS PIRKTI AR PARDUOTI. AUTORIUS NEATSAKO UŽ BET KOKIUS JŪSŲ PATIRTUS MATERIALINIUS NUOSTOLIUS, MORALINĘ ŽALĄ AR PRARASTĄ SIELĄ JEI VADOVAUSITĖS ČIA IŠDĖSTYTOMIS ĮŽVALGOMIS.
Ar perskaitėte? Puiku, dabar atidžiai perskaitykite viršuje esančią pastraipą dar kartą. Trumpai tariant, sprendimus priiminėkite savo galva.
Mano prognozės, kad ir kaip besistengčiau, niekada nebus visiškai tikslios. Netgi labiausiai tikėtinam scenarijui nesuteikčiau daugiau nei 20% išsipildymo tikimybės, nes:
• Pati ekonomika nėra tikslus mokslas – jos šaknys yra žmogaus psichologijoje, kuri yra iracionali.
• Yra viena kitai prieštaraujančių teorijų, todėl tuos pačius duomenis skirtingi žmonės interpretuoja kitaip.
• Reikia išanalizuoti ir susieti labai didelį kiekį informacijos (kiekvieną dieną pasirodo šimtai straipsnių, apžvalgų ir statistinių duomenų).
• Ateitis yra nedeterminuota – nauji įvykiai ir atrasti dėsniai gali sujaukti bet kokias prognozes.
Taigi padarykite sau paslaugą ir netikėkite “ekspertais”, kurie neabejoja savo teisumu ar netgi nustato tikslias datas krizės pabaigai – jų prognozės pačios pavojingiausios jūsų kapitalui.
Aš pritariu nuomonei, kad krizė gimė ir baigsis JAV, todėl savo prognozėse daugiausia dėmesio skirsiu būtent šiai šaliai. Vis dėlto problemos esmė glūdi ne pačiuose amerikiečiuose ir jų keistuose įpročiuose, o anglosaksiškame finansų sistemos modelyje, kuris šiuo metu naudojamas visame pasaulyje. JAV tik labiausiai atspindi šios sistemos būseną, todėl geriausiai tinka analizei. Tai nereiškia, kad vos tik reikalai pasitaisys ten, automatiškai saulė nušvis ir pas mus.
Trumpa krizės istorija iki šiol
2007
Neoficiali krizės pradžia 2007 metų vasario 27 diena – būtent tada buvo užfiksuotas pirmasis didelis kritimas visose pasaulio rinkose ir paminėtas žodelis “subprime”. Tai buvo rimtas pavojaus varpas, apie kurį nemažai analitikų kalbėjo iš anksto – pvz. mano sekamas Contrarian Chronicles arba spekuliantai.lt. Tie, kurie sėkmingai šį signalą identifikavo, turėjo dar pusę metų laiko saugiai pasitraukti, kol indeksai atliko paskutinį savo aukštumų šturmą (DJIA 14000). Tuo metu buvo didžiausias visuomenės nuomonių susiskaldymas, nes dalis žmonių susirūpino dėl prastėjančių fundamentinių rodiklių ir viena po kitos bankrutuojančių finansų įmonių (dirbusių subprime srityje), o kita dalis tą pačią informaciją visiškai ignoravo. Kol pagaliau spalio mėnesį (tradiciškai visos rimtos finansų krizės prasideda rudenį) rinkos ėmė užtikrintai kristi žemyn. Į žaidimą įsijungė FED, kuris ėmė mažinti palūkanų normą, ir vyriausybė, kuri ėmė gelbėti vieną po kitos bankrutuojančias NT ir kreditų bendroves.
2008
Šie metai prasidėjo smarkiu kritimu ir kovo mėnesį buvo pasiektas lokalus dugnas, kai krito didelė auka – Bear Sterns. Ironiška, kad daug ekspertų šį įvykį paskelbė krizės “lūžio tašku”, po kurio belieka laukti kilimo. DJIA tada buvo dar ties 12000 riba, jų patarimo paklausę žmones vėliau prarado milžiniškas sumas. Kaip matome, atokvėpis tebuvo laikinas ir rudenį kritimas tęsėsi. JAV ir kitų šalių vyriausybės buvo priverstos vis labiau kištis į ekonominius procesus: nacionalizuotos Freddie ir Fannie, sukurtas 700 mlrd. dolerių paramos paketas įstrigusioms finansinėms institucijoms, nuolatos dalinamos lėšos likvidumui palaikyti, finansiniai paketai gyventojams. FED palūkanų norma buvo sumažinta iki mažiausios įmanomos 0,25% ribos. 2008 III ketv. pagaliau buvo paskelbtas ir neigiamas JAV BVP prieaugis, nuo kurio oficialiai prasidėjo dabartinė recesija. Daug ekspertų vėlgi prognozavo rinkų atsigavimą po naujojo prezidento išrinkimo, tačiau DJIA metus baigė trijų nulių zonoje – 8776. Tai buvo vieni blogiausių metų rinkų istorijoje.
2009
Dabartiniai metai pratęsė didelius kasdieninius rinkų svyravimus, kurie nuo krizės pradžios jau yra praminti “amerikietiškais kalneliais”. Kovo mėnesį, panašiai kaip ir 2008-aisiais, buvo pasiektas lokalus dugnas 6600 zonoje – šį kartą jis buvo siejamas su naujojo prezidento įtaka. Dabar esame apie 30% pakilę virš žemiausio taško vos per tris mėnesius ir dauguma ekspertų vėl prabilo apie “blogiausią praeityje”. Taigi ar tikrai jau atsigauname?
Čia dar nepapasakojau valiutų, naftos, aukso, NT ir kitų investicijų viražų per šį laikotarpį – akivaizdu, kad jie irgi susiję su krize. Kitų šalių patirtis yra daugiau ar mažiau panaši į čia nupasakotą.
Kas vyksta dabar ir artimos ateities prognozės
Tam, kad galėtume prognozuoti ateitį, iš pradžių reikia susidaryti teorinį situacijos modelį ir įvertinti istorinius duomenis. Kaip minėjau ekonomika nėra labai tikslus mokslas, todėl geriausia turėti keletą modelių ir remtis jais kaip indikatoriais. Du populiariausi yra techninė ir fundamentali rinkos analizė. Taip pat panagrinėsiu keletą istorinių pavyzdžių iš krizių praeityje.
Šaltinis: US Bureau of Economic Analysis (juoda linija 18 mėn. MA)
Duomenys rodo, kad šiuo metu JAV BVP yra įsmukusi į vidutinio gylio recesiją (5-10% kritimas). Per visus 2009-uosius pranašaujamas 3,2% ekonomikos nuosmukis bendrame istoriniame kontekste neatrodo labai tragiškas (0-5% kritimą galima laikyti lengvu). Vis dėlto tai remiasi prielaida, kad likę šių metų ketvirčiai bus sėkmingesni nei pirmasis. Iš grafiko taip pat matome, kad dabartinė recesija jau pralenkė 2000 ir 1990 metų krizių mastus. Man tiktai keista skaityti komentarus spaudoje, kad 2009 I-ame ketvirtyje užfiksuotas -5,5% kritimas yra “atsigavimo ženklas” palyginus su prieš tai buvusiais -6%.
Šaltinis: miseryindex.us
Nedarbo statistika vėlgi nėra super-tragiška kaip 1929-1940 laikotarpiu, kai šis rodiklis siekė 25%, tačiau grėsmingiausia per pastaruosius 30 metų. Tai skatina susimąstyti, kad išeitis iš krizės tikrai nebus tokia greita, kaip ją norėtų matyti analitikai. Šis rodiklis tiesiogiai veikia JAV vartojimą, nes kol žmonės neturės darbo, tol negalės pirkti prekių, imti kreditų ir t.t. O kol nebus kreditų, tol nebus infliacijos ir visų taip laukiamo kilimo… Tad vėl greitų atsigavimo ženklų čia nematyti.
Šaltinis: pollingreport.com ir FRED
Štai šis grafikas dažniausiai linksniuojamas analitikų, kai norima nupiešti šviesias ateities perspektyvas. Nes juk iš tiesų, pasitikėjimo rodikliai pastaruosius tris mėnesius kyla. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tris faktus:
1. Pasitikėjimo rodikliai vis dar yra stipriai neigiamoje teritorijoje (100 yra normalus rodiklis).
2. Iki tokio lygio jie nebuvo nukritę per visą sekimo istoriją, todėl neaišku ar galima šiuo metu jais pasitikėti.
3. Techninės analizės požiūriu tai gali būti tik “techninis atšokimas” – panašus pavyzdžiui vyko 2002-ųjų metų pradžioje.
Indikatorius rodo stabilizavimo pradžią arba tarpinį kritimo stabtelėjimą, bet dar ne augimą.
Šaltinis: oficiali S&P statistika
Štai čia vienas iš įdomesnių grafikų – pasirodo, kad šiuo metu 12 mėnesių S&P500 indekso P/E rodiklis yra 62. Istorinė “priimtina” jo reikšmė, kaip žinia yra 10-20 intervale.
Žinoma kai kurie nesutiks su skaičiavimo metodika – kad 12 mėnesių laikotarpis šiuo atveju yra per trumpas. Paėmus ilgesnį periodą, pvz. 10 metų, P/E rodiklis gaunasi žymiai gražesnis(~13). Ir iš tiesų, palyginus su bumo laikais uždirbtais pelnais, kai kurių akcijų kainos dabar juokingai mažos. Tačiau ar tie laikai dar sugrįš? Šiaip ar taip dabar turime didžiausią šio rodiklio vertę per daugiau nei 70 metų istorijos. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad žiniasklaida dažniausiai pateikia “operating earnings” P/E, kuris yra kelių pastarųjų dešimtmečių išradimas ir netinka lyginti su istoriniais duomenimis. Įvairių skaičiavimo metodikų santrauką galite rasti čia.
Palyginimui DJIA P/E rodiklis vos 12,37. Tai reiškia, kad žmonės grynina pinigus pardavinėdami likvidžiausių kompanijų akcijas, tačiau vis dar susilaiko nuo platesnio masto išpardavimo, nes tikisi ekonomikos pakilimo. Panašus judesys grafike buvo po .COM krizės 2002-aisiais.
Šaltinis: spekuliantai.lt
DJIA indeksas kol kas užtikrintai laikosi krypties žemyn, kuri nubrėžta EMA 200 linijos. Techninės analizės požiūriu mes vis dar esame meškų teritorijoje ir neaišku kada iš jos išeisime. Taip pat jau nėra abejonių, kad pastarųjų 3-jų mėnesių kilimas buvo vadinamasis “meškų ralis”, kuris pamažu silpsta (atkreipkite dėmesį į RSI mini-grafiką apačioje). Tą patvirtino ir suaktyvėję insider’ių pardavimai kainai kylant – kompanijų vadovai geriausiai žino savo perspektyvas.
Techniniai rodikliai artimiausiai ateičiai signalizuoja (galbūt net ir stiprią) korekciją žemyn. Atsižvelgiant į nusistovėjusią tradiciją, kad akcijos, kaip ir lapai, krenta rudenį, greičiausiai to palaukti reikės dar keletą mėnesių. O iki to laiko vyks vienas iš dviejų: arba DJIA bandys stabilizuotis ties 8000 (labiausiai tikėtina) arba nesėkmingai bandys šturmuoti 10000.
Papildomai dar keletas grafikų, kaip Elioto bangų specialistai mato naftos ir USD judėjimą ateinančiam pusmečiui:
USD/EUR prognozė: dolerio stiprėjimas iki 1.20 – 1.30 USD/EUR (o toliau link 1.0)
Šaltinis: Ashaman @ traders.lt
Naftos prognozė: kainos smukimas iki 25 USD už barelį
Šaltinis: e-wavecharts.com
Mano apibendrinimas dabartinei situacijai: tiek fundamentiniai, tiek techniniai rodikliai kol kas nerodo jokių aiškių atsigavimo ženklų. Tad didžioji dalis straipsnių masinės informacijos priemonėse šiuo metu yra tik geri norai, o gal net ir specialus žmonių klaidinimas.
Techninė analizė trumpam laikotarpiui rodo akcijų kritimą – labai gali būti, kad netgi žemiau buvusių dugnų. Su tuo bus susiję svyravimai ir kitose rinkose: taurieji metalai ir nafta pigs, doleris brangs. Labai gali būti, kad JAV vyriausybė vėl surengs kokią nors grandiozinę gelbėjimo operaciją padėčiai stabilizuoti.
O kas toliau?
Dabar pati spekuliatyviausia dalis – tolimos ateities prognozės. Kada gi baigsis ta įkyrėjusi krizė? Yra keturi jos etapai:
1. Krypties apsivertimas (trend reversal). Jo metu akcijos netikėtai nustoja kilti – tarytum atsimuša į nematomas lubas ir su pakartotinais bandymais nesugeba jų įveikti. Tai prasidėjo 2007 vasarą ir baigėsi tų pačių metų rudenį. Grafike labai aiškiai matosi kaip DJIA du kartus buvo pasiekęs 14000 ribą, bet nesugebėjo joje išsilaikyti.
2. Kritimas – pats pavadinimas jau viską pasako. Akcijos ir visos kitos investicijos pinga. Atsiranda defliacija, auga bedarbystė, mažėja BVP ir t.t. Prasidėjo 2007-ųjų rudenį ir tęsiasi iki šiol.
3. Stabilizacija – panašus punktas į 1-ąjį, tik dabar akcijų kainos atsimuša į “grindis” ir pakartotinai nesugeba jų įveikti. Kol kas žemiausias pasiektas taškas DJIA buvo 6600 zonoje, vadinasi pagal techninės analizės principus ši kaina gali būti dar kartą “tikrinama”. Makroekonominiai rodikliai irgi stabteli – padėtis nei gerėja nei blogėja. Įmonės jau sugeba pačios išsilaikyti be vyriausybės įsikišimo. Kol kas yra per mažai duomenų spręsti ar kritimas jau baigėsi ir prasidėjo stabilizacija, ar dar ne.
4. Naujos krypties formavimas – paskutinis etapas, kurio metu gimsta impulsas ateities augimui. Dažniausiai tai būna susiję su kokiais nors stipriais visuomenės lūkesčiais arba svarbiais įvykiais (tokiais kaip karai, nauji technologiniai atradimai). Nuo čia krizė jau tampa istorija.
Pabandysiu suintegruoti visą iki šiol mano turimą informaciją į keletą labiausiai tikėtinų ateities scenarijų. Pradėsiu nuo labiausiai tikėtino (stagfliacija) iki mažiausiai tikėtino (augimo). Noriu atkreipti dėmesį, kad tai grynai mano asmeninė nuomonė ir bet kurio scenarijaus išsipildymo tikimybę vertinu ne daugiau nei 20%.
1. Stagfliacijos scenarijus
Vienas svarbus dalykas, kurį pastebėjau dar prieš trejus metus – kad ši krizė savo braižu labai panaši į kai kuriuos kitus istorinius periodus. Pvz. didžiąją depresiją 1929 metais arba Japonijos krizę 1990-aisiais. Jų išskirtiniai bruožai buvo šie: stambios spekuliacijos NT rinkoje, kreditų bumas, pramonės perprodukcija ir žinoma spekuliatyvus kilimas akcijų rinkoje. Palyginimui 2000-ųjų metų .COM burbulo krizėje nebuvo NT ir perprodukcijos elementų. Taigi aš darau prielaidą, kad labiausiai tikėtina dabartinės krizės raida bus panaši į mano paminėtus istorinius atvejus. Pažvelkime kaip atrodė japonų krizė:
Šaltinis: Yahoo! Finance
Kaip matome, ji truko įspūdingą laiko tarpą – net 13 metų. Akcijų birža ir NT kainos fiksavo 80% kritimą. Ypač įdomu yra tai, kad jų vyriausybė naudojo lygiai tas pačias ekonomikos stimuliavimo priemones krizei užbaigti, kurios dabar yra naudojamos JAV ir visame pasaulyje. Iki 0,25% sumažinta bazinė palūkanų norma, didžiuliai pagalbos paketai įmonėms gaivinti (plačiau mano ankstesniame straipsnyje), didinamos vyriausybės išlaidos, nacionalizacija – ir visa tai aišku buvo finansuojama valstybės skolos sąskaita. O to rezultatas 13 metų ekonomikos buksavimo ir nauja krizė dabar.
Šis pavyzdys akivaizdžiai parodo, kad dabar vykdomas ekonomikos gaivinimo modelis greičiausiai neveiks taip kaip yra bandoma vaizduoti. Dar prieš patvirtinant pirmąjį 700 mlrd. dolerių paramos paketą, šimtai garsių ekonomistų bandė atkreipti JAV senato dėmesį į šią problemą, tačiau į jų pastabas nebuvo atsižvelgta. Kyla klausimas kodėl? Negi JAV finansų departamente nebėra racionaliai mąstančių žmonių, kurie sugebėtų įžvelgti tokius akivaizdžius pavojus? O gal jie žino kažką, ko mes nežinome?
Vienintelis priimtinas ir logiškas paaiškinimas iš viso šito galvosūkio man yra toks: vyriausybė puikiai supranta, kad ekonomikos bumo modelis, kuris veikė pastaruosius 20 metų, galutinai žlugo. Jo prikelti jau nebeįmanoma. Vienintelis dalykas, kurį dar galima padaryti, tai dirbtinai palaikyti ekonomikos gyvybingumą per finansinio stimuliavimo priemones. Strategija yra tiesiog neleisti niekam bankrutuoti iki gims naujas modelis ir vėl prasidės augimo ciklas. JAV gali sau tai leisti, nes jos skolos vertybiniai popieriai yra patys geidžiamiausi pasaulyje. Šiam reiškiniui apibendrinti aš sugalvojau “zombinomikos” terminą.
Jei mano prielaidos yra teisingos, tai tolimesnė įvykių eiga bus tokia: maždaug už 6-12 mėnesių ekonomikos rodikliai stabilizuosis, tačiau nebus augimo. Nes “zombinomika” iš esmės negali augti – tai yra tik iškamša, kurią judina valstybė. Taigi BVP kitimas bus apie nulį, infliacija taip pat, nedarbo lygis išsilaikys aukštesnis nei įprastai. Ekonomistai tai vadina “stagfliacija”. Akcijų birža ir kitos investicijos rudenį kris žemyn, o kai bus paskelbta apie nulinį augimą – stabilizuosis (mano prognozėmis DJIA apsistos kažkur tarp 5000-7000). Ir taip išsilaikys iki pat 2012, kai prasidės nauja krizė, kurią sukels milijonai į pensiją išeinančių baby-boom kartos žmonių. Vėliau kažkuriuo momentu įvyks tikrasis atsigavimas ir ekonomika vėl pradės augti. Spėju, kad tai įvyks po 4-6 metų nuo dabar.
2. Hiperinfliacijos scenarijus
Šis yra populiariausias kapitalizmo kritikų gretose. Jo šalininkai įžvelgia pavojų, kad bandydama gelbėti ekonomiką JAV vyriausybė persistengs ir paleis į apyvartą didesnį pinigų kiekį negu reikia. Panašiai kaip neseniai nutiko Zimbabvėje, kur problemas buvo bandoma spręsti pinigų spausdinimu, o jį pasigavę ekonomikos svertai sukėlė labai staigų nuvertėjimą.
Pagal šį scenarijų tolimesnė eiga būtų tokia: doleris dar kurį laiką (apie metus) turėtų stiprėti iki 1.0-1.1 USD/EUR kurso, nes investuotojai aktyviai perka JAV iždo vekselius. Lygiagrečiai, dėl nulinių FED palūkanų vyksta ir stiprus infliacijos kūrimas. Galų gale, jei per tą trumpą laikotarpį ekonomiką taip ir neatsigaus, tai infliacijos procesas pralenks revalvaciją. Deja FED šio proceso nebegalės valdyti, nes vos tik pakeltų palūkanų normą, iš karto gautų stiprų ekonomikos sukrėtimą. O kai džinas išleidžiamas iš butelio – jo atgal nebesukiši: kuo labiau įsibėgės infliacija, tuo mažiau investuotojai norės pirkti dolerius. Kas galų gale nuves šalį iki hiperinfliacijos per 3-4 metus. Vėliau pagal scenarijų turėtų būti įvesta nauja valiuta ameras ir išaušti šviesus pokrizinis rytojus. Sąmokslo teorijos šalininkai taip pat įžvelgia galimybę JAV tokiu būdu nurašyti visas savo šiuo metu turimas skolas.
3. Defliacijos scenarijus
Jis savo prigimtimi panašus į hiperinfliacija, tik vyriausybė šį kartą paslystų į kitą pusę – pakeldama palūkanų normas arba nusprendusi nebegelbėti ekonomikos. Tai reikštų, kad niekas nebepirktų nelikvidžių finansinių įsipareigojimų ir kreditinė sistema pradėtų byrėti. O kai dingsta kreditas, dingsta ir pinigai – vadinasi visiems pradės trūkti apyvartinių lėšų. To rezultatas būtų smarkiai kritusios vartojimo, gamybos ir investicijų kainos. Nuosmukis būtų dar didesnis negu per didžiąją depresiją, nes dabar kreditinių pinigų dalis apyvartoje yra žymiai didesnė nei prieš 80 metų.
Manau, kad šio scenarijaus vyriausybė stengsis išvengti visais įmanomais būdais, net ir rizikuodama sukelti hiperinfliaciją. Todėl jis mažai tikėtinas.
4. Augimo scenarijus
Štai apie šį variantą dažniausiai kalbama masinėse informacijos priemonėse. Pasak jo, vyriausybė savo įsikišimu pagreitintų stabilizacijos etapo pradžią – kad ir kaip investuotojai panikuotų ar niūriai žvelgtų į ateitį, tačiau rinkoms nebūtų leidžiama kristi žemiau. Kadangi žmonės pajustų “realų” dugną, tai sugrįžtų optimizmas ir vėl su viltimi būtų pradėta žiūrėti į investicijas. Galbūt užgimtų kokia nors nauja visuomenės dėmesio banga – pvz. žaliosios technologijos arba nanotechnologijos. Ekonomikai kylant, FED gražintų į normalią būseną palūkanų normas, o vyriausybė nusikratytų krizės metais supirktų blogų paskolų. Visa tai turėtų įvykti per artimiausius 1-2 metus ir tęstis iki prasidės pensijų krizė.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių šį scenarijų aš vertinu kaip mažai tikėtiną, yra šios:
• Vyriausybė yra tiesiog nepajėgi užkimšti visų ekonomikos skylių – kažkada prieis ribą, kai privalės leisti bankrutuoti (kaip nutiko Lehman Brothers)
• Investuotojai vis dar nepakeitė savo požiūrio ir tikisi sulaukti naujo burbulo, nes tai vienintelis būdas patenkinti jų per keletą dešimtmečių augintam godumui. Taigi jų pinigai bus investuojami neefektyviai ir trukdys normaliam atsigavimui.
2009 liepa 06
